2022 metais prasidėjus Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, kaimyninėse šalyse kilo stiprūs pasipriešinimo agresijai bei Ukrainos palaikymo judėjimai. Viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ir įvairiais matomais atributais įmonės, organizacijos bei neformalios grupės išreiškė savo paramą niokojamai Ukrainai, iš naujo buvo įvertinti požiūriai ir nuostatos tiek Rusijos, tiek Ukrainos atžvilgiu. Anuo metu Lietuvos krikščionių ortodoksų bendruomenėje taip pat įvyko reikšmingas lūžis. Keletas kunigų pasipriešino Bažnyčios vadovų sprendimui savo liturgijoje išlaikyti sąsajas su karą palaikančiu Maskvos patriarchu. Tad šie dvasininkai buvo pašalinti iš bendruomenės, o grupė tikinčiųjų pasauliečių išėjo savo noru.
Neilgai trukus savo įsitikinimus gynę ortodoksai buvo priimti į Konstantinopolio patriarchatą – ir ši dar nuo XII a. Lietuvoje gyvavusi bendruomenė vėl atgimė po daugiau nei 300 metų, kai buvo jėga prijungta prie Maskvos patriarchato.
Šiandien Konstantinopolio patriarchato tikintieji turi iš naujo susikurti savo namus, pradėti savo veiklą, atrasti vietą mūsų visuomenėje. Apie bendruomenės aktualijas, planus bei viziją kalba Labdaros ir paramos fondo „Koinonia“ direktorius kunigas Vladimiras Seliavko.
Jau praėjo keleri metai, kai jūsų bendruomenė atsiskyrė nuo Maskvos patriarchato. Kuo šiandien gyvenate, su kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais susiduriate? Kokių įvyko pasikeitimų?
Net negaliu patikėti, kad praėjo keleri metai. Man vis dar atrodo, kad visi šie įvykiai nutiko vakar. Kartais pats netikiu šia nauja realybe. Visa tai taip stipriai paveikė mūsų bendruomenės gyvenimą, kad mano sąmonė dar ne iki galo susitaiko su naujove. Galbūt tai panašu į priverstines skyrybas dėl kokio nors baisaus nesusipratimo, kai abi pusės kenčia ir kartu supranta, kad kito kelio nėra. Laikui bėgant ši katastrofa duos savo gerų vaisių. Ji jau duoda, tačiau abi pusės turi juos suvokti.
Ir vis dėlto gyvenimas tęsiasi. Visą šį laiką mokomės gyventi šiandiena. Planuoti nepaprastai sunku, viskas aplink mus keičiasi pernelyg greitai. Pirmiausia, politinė situacija pasaulyje, o mes esame šio proceso dalis.
Pati bendruomenė gyvena nuo liturgijos iki liturgijos. Nuo vieno bendruomenės susitikimo iki kito. Dažniausiai nuo sekmadienio iki sekmadienio; būna, pamaldos vyksta ir darbo dienomis, nors ir retai. Ir dar vienas svarbus aspektas – labai jautriai išgyvename kieno nors atvykimą ar neatvykimą. Jei anksčiau, sakykime, „praeitame gyvenime“ pripratome, kad į pamaldas ateidavo apie 100 žmonių ir kelių tikinčiųjų nebuvimas galėjo būti ir nepastebėtas, tai dabar, jei vienas neateina – tai išgyvename labai aštriai. Būna net ir taip: prasidedant pamaldoms pastebi tuščią vietą, kažkas neatėjo, o vėliau, tam žmogui atvykus, iškart viskas pasikeičia, tartum įvyksta netyčinis džiaugsmo protrūkis. Niekada anksčiau to nejaučiau. Tai neįkainojamai gražu.
Džiugu, kad, nepaisant visko, bendruomenė gyvena visavertį bažnytinį gyvenimą. Didžiausias sunkumas šiandien yra tas, kad neturime savo šventovės ar tiesiog nuolatinės susirinkimų ir buvimo vietos. Dabar, kai glaudžiamės kur priima, prieš kiekvienas pamaldas viską paruošiame liturgijai, o po jų viską sutvarkome nedidelėje patalpoje. Tiesa, šis procesas turi ir gerąją pusę, nes prieš kiekvienas pamaldas susirinkusieji, tiesiogine to žodžio prasme, įrengia savo bažnyčią.
Vis dėlto, norėtume turėti savo bažnyčią, taip pat ir tam, kad galėtume bet kuriuo metu tiesiog ateiti ir joje pabūti. Žmonėms reikia pabūti bažnyčioje. Kol kas nieko panašaus neturime, tik Maskvos patriarchato bažnyčias, kuriose tvyro sunki jų patriarcho paramos karui atmosfera. Dabar mes ateiname ir išeiname nustatytu laiku, bet žmogui bažnyčios gali prireikti bet kurią dieną. Ypač šiandien, kai gyvenimui gresia nuskęsti pavojingoje audroje.
Kita vertus, kalbant bendrai, įvyko labai svarbus dalykas: į Lietuvą sugrįžo istorinis Konstantinopolio visuotinis patriarchatas – Didžiosios Kunigaikštystės liudininkas ir vėl tapo Lietuvos istorijos dalimi. Tai jau konstatuotas faktas. Ir nesvarbu, kiek mūsų šiandien yra ir kiek dar augsime, svarbu, kad jau esame ir užimame svarbią vietą šiuolaikinėje Lietuvos ir pasaulio krikščionių ortodoksų istorijoje.
Kaip bendruomenė auga? Kokie žmonės jus atranda?
Bendruomenė auga, ir to, laimei, taip pat negalima paneigti. Žinoma, augimas yra labai lėtas ir laipsniškas, bet tik toks ir gali būti. Palyginimui galiu pateikti tokį pavyzdį. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai religija griūvančiame sovietiniame režime nebebuvo persekiojama ir netgi tapo madinga, daugybė žmonių skubėjo į bažnyčias priimti Krikšto ar Santuokos sakramentų. Atrodė, kad įvyko tikras dvasinis atgimimas. Tačiau tikrovė buvo kitokia. Mada praėjo, liko daugiausia tie, kurie bažnyčias lankė ir anksčiau, prie jų prisijungė tik keletas naujų. Tolesnis augimas gerokai sulėtėjo. Priežasčių yra daug, bet pagrindinė, mano nuomone, ta, kad ne visi suvokia religinio gyvenimo poreikį.
Bažnytinis gyvenimas yra labai sudėtinga, daugialypė kultūra, reikalaujanti intelektinio ir emocinio pasinėrimo. Žinoma, vis dar yra mėgstančių bažnytinius ritualus, nors kartais jie ir nesuvokia savo veiksmų prasmės. Tačiau šiuolaikinėje, išsilavinusioje visuomenėje tokių žmonių taip pat mažėja. Lieka tik vienas požiūris – suvokti sąlyčio su metafizika svarbą. Tačiau augimas vyksta. Ateina žmonių, kurie domisi Bažnyčios sakramentais ir bendruomenės gyvenimu, o mums labai svarbu, kad jie tai darytų be konflikto su savo sąžine.
Sunku būti krikščioniu ir vadinti savo „didžiuoju ponu ir tėvu“ tą, kuris atvirai ir net aistringai remia karą prieš kaimyninę valstybę. Galime kiek norime kalbėti apie taikos troškimą, tačiau kyla klausimas: ar galime būti už taiką Bažnyčioje, kurios vadovas yra karo dalyvis? Jis ir jo dvasininkai dalyvauja kare savo parama. Būnant tokioje bendruomenėje arba turite sau įkalbėti, kad „aš nesu politikoje ir man nerūpi, kas bus pagerbtas per pamaldas“, arba atvirai išreikšti savo nesutikimą, bet tada paprasčiausiai būsite iš ten išvytas.
Sąžiningi žmonės, mano nuomone, negali slėptis už Bažnyčios ar apsimesti, kad sąsajų su Maskva nėra. XXI amžiuje žmonės patys turi atsakyti už savo veiksmus. Žinoma, galima neigti savo priklausomybę tai Bažnyčiai ir apsimesti, kad nėra jokio ryšio su Maskvos patriarchatu, bet tada kyla kitas klausimas: kaip galima organizuoti bažnytinį gyvenimą remiantis akivaizdžiu melu? Laimei, yra žmonių, kurie sugeba kritiškai mąstyti ir veikti vadovaudamiesi principais. Tokie žmonės kreipiasi į mus.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais ir sunkumais susiduriate šiandien?
Šiandien pagrindinė mūsų problema – vidinė kova su savimi, kad nepasiduotume ir nepanikuotume. Juk pradedame gyvenimą nuo pradžių. 2022 m. yra savotiškas nulinis taškas, nubudimas. Senasis gyvenimas baigiasi, naujas tik pradedamas kurti. Taip pat pasitaiko žmonių, pasilikusių senajame gyvenime, išpuolių. Jie yra pikti, apgaulingi ir agresyvūs. Prisiminkite Biblijos istoriją, kai Izraelio žmonės, grįžę iš Babilonijos nelaisvės ir pradėję atstatyti šventyklą Jeruzalėje, buvo užpulti genčių, kurios buvo spėjusios užimti tą teritoriją. Statybininkai su savimi turėjo ginklų, kad staigaus užpuolimo atveju galėtų apsiginti. Būtent tai dabar patiriame ir mes. Neturime nei šventyklų, nei susirinkimų vietų. Visur esame svečiai, o bendruomenių steigimą nuolat lydi buvusių brolių ir seserų šmeižtas. Taigi turime ne tik kurti, bet ir gintis. Ir, žinoma, yra gilių traumų dėl to, kas įvyko. Patiriame ir grasinimų, skambančių iš kitos sienos pusės, kuriuos sustiprina rusų žiaurumai Ukrainoje, diktatoriško režimo žiaurumai Baltarusijoje. Visa tai šiandien yra mūsų, kaip ir daugumos Lietuvos piliečių, realybė.
Kokia dabar yra jūsų bendruomenės vizija? Kokią ją norėtumėte matyti po 10 ar 20 metų?
Iš esmės mūsų kongregacija, susibūrimas ir įsikūrimas jau įvyko. Bendruomenė nėra didelė, tačiau vieninga ir prasminga. Žinoma, noriu, kad ji augtų, bet svarbiausia – svajoju, kad ji išliktų gyva. Mes gyvename savo pamaldomis ir susirinkimais. Dar turime padirbėti, kad būtume arčiau vieni kitų, labiau palaikytume vieni kitus. Taip matau mūsų plėtrą – ne kiekybinę, o kokybinę.
Tikiu, kad po 20 metų Maskvos patriarchato tikintieji Lietuvoje sugebės revizuoti savo paveldą ir atkurti nutrūkusį mūsų ryšį. Iki to laiko prosovietiniai ir proputiniški vyskupai, kunigai ir pasauliečiai jau bus nuėję nuo scenos. Bus naujas etapas. O šiandien svarbu, kad karas greitai baigtųsi. Bet dėl to reikia daug ką nuveikti, taip pat ir stiprinant tiek išorės, tiek vidaus saugumą.
Kokie yra bendruomenės artimiausi planai ir tikslai? Apie ką diskutuojate, apie ką svajojate?
Mūsų planai labai paprasti. Norime kurti bendruomenės gyvenimą, plėtoti teologinį švietimą ir teikti naudą visuomenei. Norime giliau įsilieti į mūsų šalies gyvenimą, jos kultūrą ir istoriją. Savo susirinkimuose aptariame įvairius švietimo projektus, informacinę darbotvarkę ir liturginio gyvenimo organizavimą. Vienas iš pagrindinių mūsų rūpesčių – šventovės ir bendruomenės namų statyba.
Šiam tikslui pasiekti ir įkūrėme paramos ir labdaros fondą „Lithuanian Koinonia Foundation“. Norime rinkti lėšas ir organizuoti bažnyčios statybą, jei Dievas duos, ir ne vieną. Reikia organizuoti ir to, kas – tikiu – bus pastatyta, tinkamą priežiūrą. Taip pat telksim paramą ir rūpinsimės įvairiomis švietimo programomis, kultūriniais projektais.
Žinoma, pirmiausia visos pastangos bus sutelktos į pirmosios mūsų egzarchato katedros sostinėje statybą. Pasiruošimas jau vyksta. Keli architektai, vietiniai ir iš kitų šalių, jau sutiko dalyvauti konkurse ir kurs šventovės projektus. Yra žmonių, kurie jau dabar remia mūsų pastangas ir veiklas.
O ką reiškia šio fondo pavadinimas? Kodėl jo veiklą atspindi žodis „Koinonia“?
Graikiškas žodis koinonia turi kelias reikšmes. Pavyzdžiui, krikščionių brolija arba tikinčiųjų bendruomenė, taip pat glaudus dvasinis bendravimas ir dalyvavimas bendrame religiniame reikale. Šio žodžio įtraukimas į fondo pavadinimą reiškia bendraminčių bendruomenę ir priklausymą visuotinei ortodoksijai. Norime akcentuoti atsitraukimą nuo siaurų nacionalistinių ir politinių krypčių. Tai nereiškia, kad silpniname savo tautinę tapatybę ar neigiame konkrečios šalies kultūrą. Priešingai, daugiakultūriškumas, pagarba visiems ir duoklė savo šalies kultūrai yra mūsų tapatumo dalis.
Fondo logotipe yra keletas svarbių simbolių, kurie reiškia tiek mūsų pagarbą Lietuvos kultūrai, jos istorijai, tiek priklausymą Bažnyčiai, išeinančiai už vienos tautos ar vienos kultūros ribų. Ąžuolo lapais pabrėžiame mūsų bendruomenės lietuviškas, istorines šaknis, aštuonkampiu – mūsų bizantiškąjį palikimą ir priklausymą visuotinei ortodoksijai.
Kokią pagrindinę žinią apie save, bendruomenę, savo planus norėtumėte perduoti šio pokalbio skaitytojams ir kitiems žmonėms šiandien?
Kaip žmogus, gimęs sovietinės diktatūros laikais, kai viską sprendė partija per jėgos struktūras, noriu pasakyti, kad laisvė – tai kasdienis darbas dėl jos išsaugojimo ir plėtros. Neturėtume tikėtis, kad kažkas „viršuje“ nuspręs už mus ir pasiųs savo teisėsaugininkus kontroliuoti, kaip mes savo laisvę įgyvendiname. Savo ateitį turime kurti patys. Turėtume patys statyti savo šventyklas, savo kultūros centrus ir mokyklas, kad patys galėtume nuspręsti, kaip gyventi, kur eiti, kokias vertybes išpažinti. Laisvė ir tikėjimas nėra atskiriamos sąvokos. Vergas negali laisvai tikėti ir sekti savo sąžinės balso, nes šeimininkas jam primeta tikėjimo objektą ir motyvuoja jo veiksmus.
Svarbu, kad bažnyčiose skambėtų laisvų žmonių pamokslai be ideologinių nurodymų iš išorės. Tik taip galėsime suformuoti laisvą visuomenę, gebančią atsispirti provokacijoms ir destabilizacijai iš išorės. Deja, šiandien religija yra instrumentalizuojama ir dažnai naudojama kaip švelnioji jėga politinėms idėjoms skleisti. O mes norime gyventi pagal tikėjimą, pagal evangelinius principus, be primestos politinės darbotvarkės. Norime savo religinį gyvenimą vertinti pagal sąžinės principus. Norime prisidėti prie mūsų šalies, nepriklausomybę įgijusios didele kaina, vystymosi, kad sumažintume riziką prarasti šią neįkainojamą laisvės dovaną.