„Kuo baisesnis melas, tuo greičiau juo patikima.“ Ši frazė dažnai priskiriama Josephui Goebbelsui, Trečiojo reicho propagandos ministrui. Tačiau nesvarbu, kas jos autorius – svarbu, kad būtent taip veikia propaganda: visose diktatūrose, taip pat ir rusiškoje.
Kremlius ir su juo susijusios struktūros turi didelę patirtį iškraipant tiesą. Mokslo ten nemėgstama, nes mokslas, taip pat ir istorija, remiasi faktais, o faktai trukdo propagandai. Todėl totalitarinėse valstybėse istorijos mokslas visada persmelktas valstybinės ideologijos. Istorikai arba priversti prisitaikyti – vadinasi, tampa propagandos skleidėjais, – arba jie paprasčiausiai uždraudžiami. Ir tada atsiranda „mokslas“ – panašus į Vladimiro Putino pasakojimus apie „polovcus“ ir „pečenegus“, taip pat apie tariamai dirbtinę Ukrainos valstybės kilmę ir neva savanorišką Baltijos šalių įstojimą į Sovietų Sąjungą.
Tokiu „moksliniu“ požiūriu nuo putiniškos Rusijos neatsilieka ir Maskvos patriarchato Bažnyčia. Joje visos „mokslinės“ koncepcijos derinamos prie veikiančios valstybės valdžios tikslų.
Nepriklausomi mokslininkai ten yra nutildomi arba ignoruojami, o istorinių dokumentų vertimai – koreguojami. Ypač senųjų dokumentų, kur vienas ar du žodžiai gali pakeisti viso teksto prasmę, ir jis ima skambėti Kremliaus oficialios propagandos tonu. Totalitarinių šalių bažnytinėje aplinkoje gali būti sakoma bet kas – jokio mokslinio pagrindimo nereikalaujama. Bažnyčia labai patogi diktatūroms, nes per jos kanalus galima skleisti bet kokią propagandą. Tikintieji įpratę pasitikėti savo dvasininkais ir retai abejoja savo patriarcho, vyskupų ar kunigų pasisakymais. Šiandien Rusijos ortodoksų bažnyčios cerkvėse galima išgirsti raginimų pažeisti Evangelijos principus. Patriarchas Kirilas Gundiajevas ragina eiti žudyti ukrainiečių, o mainais žada Dangaus karalystę. Jis ir jo dvasininkija randa „istorinių“ ir „teologinių“ pateisinimų Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą. Agresyvų karą ši Bažnyčia vadina šventu, o jam pagrįsti pasitelkiami pseudoistoriniai pasakojimai – apie neva nenutrūkstamą Vakarų kėsinimųsi į Rusiją ir jos ortodoksų tikėjimą grandinę. Tokia propaganda Rusijoje skleidžiama per Maskvos patriarchato cerkves. Ji skamba pamoksluose ir asmeniniuose kunigų pokalbiuose su parapijiečiais, įvairiuose forumuose ir konferencijose.
Propaganda prasismelkia ir Lietuvoje Už Rusijos ribų, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, propaganda vykdoma ne taip atvirai, tačiau vis tiek vykdoma. Neseniai Vilniuje Maskvos patriarchato Lietuvos vyskupija surengė mokslinę-istorinę konferenciją „680 metų Dievo Motinos Ėmimo į dangų katedrai. Ortodoksų tikėjimas Lietuvoje: kanoninės santvarkos tęstinumas“. Tiesa, iš pranešėjų tik vienas buvo istorikas. Dar vienas – gretimos srities teologas, taip pat matematikas. Kiti – tiesiog dvasininkai, publicistai ir bažnytiniai veikėjai. Du pranešėjai patraukė dėmesį savo pasisakymais apie Ukrainą. Svečias iš Serbijos, publicistas Ognjenas Vojvodičius, aiškino Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą kaip „atsaką į euroatlantinį ekspansionizmą“. Jis taip pat kėlė abejonių dėl Ukrainos tapatybės, apibūdindamas ją kaip politinį projektą, nukreiptą prieš Rusiją. Sunku nepastebėti šių teiginių panašumo į Trečiojo reicho rasinio grynumo idėją, be to, O. Vojvodičiaus požiūris gana aiškiai dera su „rusiškojo pasaulio“ idėjomis. Delegatas iš kaimyninės Baltarusijos, Aleksejus Chotejevas, Ukrainos Euromaidaną vadino valstybės perversmu, o Krymo pusiasalį – „rusiška žeme“. Tiesa, po to, kai Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė publikacijos, šis dalyvis iš programos buvo pašalintas.
Bendrą vaizdą papildė Maskvos patriarchato atstovas Artimuosiuose Rytuose archimandritas Filipas Vasilcevas. Jis artimai bendradarbiauja su buvusiu Rusijos federalinės saugumo tarnybos vadovu Sergejumi Stepašinu, o tai savaime jau yra iškalbinga. Ir, žinoma, sunku būtų įsivaizduoti tokią konferenciją be Trakų vyskupo Amvrosijaus Fedukovičiaus, kuris kartą sutriko atsakydamas žurnalistams, kieno yra Krymas, pasiteisinęs prastomis geografijos žiniomis. Konferencijos pranešimų turinys patvirtino visus išankstinius nuogąstavimus. Apibendrinant, viskas buvo suvedama į tai, kad Ukraina ir Baltijos šalys esą yra Maskvos patriarchato kanoninė teritorija, o Konstantinopolio patriarchatas kišasi į ją neteisėtai. Rusija ir jos Maskvos patriarchatas, neva, siekia tik dialogo ir teisingumo, o Konstantinopolio patriarchatas ir už jo stovinčios Vakarų valstybės esą pažeidžia visus susitarimus ir tarptautinę teisę.
Klasikiniai metodai Iš esmės čia nieko naujo. Pateiksiu tik kelias pastabas. Pranešimai buvo akivaizdžiai perkrauti istorinėmis datomis ir vardais. Jų buvo tiek daug, kad susidarydavo įspūdis, jog patys pranešėjai juose pasimeta – jau nekalbant apie klausytojus. Tokie metodai kartais taikomi siekiant sąmoningai supainioti klausytoją ir paslėpti pagrindinę temą po storu nereikalingos informacijos sluoksniu. Ir iš tiesų, Lietuvos vyskupijos konferencijoje nuolat ir gausiai skambėjo klausytojui pažįstamos frazės: „Rusijos ortodoksų bažnyčia Lietuvoje“ ir „rusų kultūra Lietuvoje“, tarsi Lietuvoje nieko kito nėra ir niekada nebuvo. Šie žodžiai klausytojams buvo tiesiog brukami į pasąmonę. Jau nekalbant apie tai, kad bažnytinės struktūros pavadinimas „Rusijos ortodoksų bažnyčia“ buvo vartojamas net kalbant apie laikotarpius, kai tokio pavadinimo apskritai neegzistavo. Arba vartojamas pavadinimas „Lietuvos ortodoksų bažnyčia“, kai tokios Bažnyčios iš viso nėra – egzistuoja tik Maskvos patriarchato Lietuvos vyskupija. Galbūt tai tik eilinis pranešėjų neišprusimas, o gal tai buvo padaryta sąmoningai?
Kitas dėmesį patraukęs aspektas buvo stebėtinai gausiai pateikiamos dokumentų citatos, aiškinamos terminų reikšmės, tačiau išimtinai taip, kaip naudinga Maskvos naratyvo stiprinimui. Pranešėjas, kalbėjęs apie 1686 metų aktą, išsakė nuomonę, kad Konstantinopolio patriarchatas esą perdavė Kyjivo metropoliją Maskvai, veiksmažodį „pavesti“ pakeisdamas veiksmažodžiu „perduoti“. Vienas terminas reiškia laikiną ir nevisą valdžią, o kitas – nuosavybę. Pranešėjas nutylėjo ir kitus svarbius dokumento aspektus bei padarė išvadą, kad Ukrainos ortodoksai priklauso Maskvos patriarchui, o Maskva jau pati žino, kaip juos laiminti. Bet dabar visas pasaulis jau žino, kaip Maskva „laimina“ ukrainiečius.
Deja, alternatyvių nuomonių pristatyta nebuvo. Tai nestebina. Kai mokslinė konferencija vyksta be mokslininkų specialistų, tiriančių paskelbtą temą, kalbama ne apie mokslą, o apie propagandą. Tikri mokslininkai rašo apie religinės tradicijos įvairovę Ukrainoje, Baltijos šalyse, Baltarusijoje ir Lenkijoje, apie tai, kad Maskvos bažnytinė valdžia šiose šalyse atsirado gana vėlai – šias teritorijas užėmus Rusijos imperijai, o vėliau SSRS.
Ne mažiau svarbu suprasti, kad politinė istorinių dokumentų interpretacija daugina istorinį melą ir sėja neapykantą. Istorijos užduotis – atkurti tikrąjį įvykių vaizdą, tirti faktus, naudojant šiuolaikinius mokslinius metodus be jokių ideologinių priedų. Juolab, kad dabartiniame istoriniame kontekste praeities tyrimas ir permąstymas gali padėti giliau suprasti tai, kas vyksta pasaulyje, rasti atsakymus į aštrius klausimus ir tiesti tiltus tarp esančiųjų priešingose pusėse.
Vilniuje vykusi konferencija galėjo vienyti skirtingus, gyvenančius Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse žmones, tačiau tam reikėjo suteikti žodį būtent mokslininkams, o ne Maskvos patriarchato ir jo satelitų bažnytiniams funkcionieriams. Konferencijos tikslas galėjo būti tiesos paieška, o ne propaganda. Tačiau „rusiškajam pasauliui“ tiesa ir mokslinės diskusijos neįdomios – ten egzistuoja kiti prioritetai.
Vladimiras Seliavko, Konstantinopolio egzarchato archikunigas, „Koinonia“ fondo direktorius