Kaip atskirti kultūrą ir religiją nuo propagandos? Karas, kurį šiandien Rusija vykdo prieš Ukrainą, ir nuolatinis Rusijos hibridinis spaudimas Europai šį klausimą iškelia ypač aštriai. Visuomenė giliai pasidalijo. Vieni mano, kad kultūra ir religija bet kokiu atveju yra neliečiamos ir kartoja savotišku burtažodžiu virtusią mantrą „nepainiokim kultūros ir religijos su politika“. Taip jie reaguoja į kitą visuomenės dalį, kuri kultūroje ir religijoje įžvelgia Kremliaus minkštosios galios instrumentus, bandymus manipuliuoti šiomis esminėmis žmogaus gyvenimo sritimis.
Kaip tokia manipuliacija vyksta? Vienoje Europos šalyje vyksta rusų klasikinės muzikos koncertas. Rusija ima sietis su kažkuo gražiu ir kilniu, o visuomenei nepastebimai siūloma pamiršti jos karo nusikaltimus. Nuo scenos nenuskambės pareiškimas, kad Vladimiro Putino Rusijos pradėtas karas yra nusikalstamas ir turi baigtis Ukrainai teisinga taika. Ne. Juk kultūra esą yra už politikos ribų! Ir štai čia slypi melas. Kultūra turi kurti. Kultūra turi priešintis griovimui. Ir karo metu ji negali apsimesti, kad tai, kas vyksta, jos neliečia. Kultūra yra gyva tik tada, kai geba aiškiai įvardyti blogį blogiu, o šiandien tai reiškia – pasmerkti karo kaltininkus. Priešingu atveju, ji tampa totalitarinės propagandos dalimi ar bent pasyvia režimo nusikaltimų dangstytoja bei bendrininke.
Panaši situacija yra ir religijoje. Lietuvos sostinės gatvėmis eina bažnytinė procesija: ryškūs liturginiai drabužiai, darniai giedantis choras, dvasingi dalyvių veidai. Tačiau šie dvasingi žmonės savo „didžiuoju viešpačiu ir tėvu“ laiko patriarchą Kirilą (Gundiajevą) – tą patį, kuris nuo pirmųjų Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą dienų atvirai palaikė agresiją, kuris ją pavadino „šventuoju karu“ ir Rusijos žudikams pažadėjo Dangaus Karalystę. Tą patį, kuris aplink šį agresyvų karą sukūrė ištisą „karinės teologijos“ kryptį, bergždžiai mėginančią religija pateisinti smurtą ir agresiją. Ir nė vienas iš jo hierarchų viešai nepareikš, kad su tuo nesutinka. Niekas neparagins Kirilo Gundiajevo atgailauti už karo pateisinimą, už smurto propagavimą. Kaip jau ne kartą buvo sakyta, bus kartojama: Bažnyčia yra už politikos ribų.
Tačiau karo palaikymas ir yra politika. Tylėjimas nusikaltimo akivaizdoje taip pat yra politinė pozicija.
Tiesiai paklausus, kas kaltas dėl karo pradėjimo, Kirilo Gundiajevo pasekėjai ir jo dvasininkai pateiks miglotą, išsisukinėjantį atsakymą – kad tik neužgautų nusikaltėlių Kremliuje ir patriarcho soste Maskvoje. Tačiau būtinai pridurs, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra Maskvos patriarchato kanoninė teritorija. Ar tokia yra tikėjimo kalba? Ne. Tai Rusijos imperializmo politinė kalba. Štai pavyzdys iš Lietuvos religinio gyvenimo. Iki 2022 metų Maskvos patriarchato Lietuvos vyskupija bažnytines procesijas už savo maldos namų ribų rengdavo itin retai – tikrai ne kasmet. Tačiau prasidėjus plataus masto karui šis demonstratyvus pamaldumas akivaizdžiai suaktyvėjo. Tam yra dvi priežastys. Pirma, Rusijos ortodoksų bažnyčios atstovai puikiai supranta, kad jų bažnytinė organizacija pagrįstai atsidūrė visuomeninėje izoliacijoje, ir mėgina iš jos ištrūkti – fiziškai, tiesiogine prasme priversti visuomenę juos vėl priimti. Tačiau ne taip, kad aiškiai pasmerktų gausius savo patriarcho, aukštųjų hierarchų ir dvasininkų pasisakymus, palaikančius karą. O kokia jų pačių pozicija? Ji itin aptaki ir maksimaliai užmaskuota.
Taip pat jie stengiasi demonstruoti lojalumą Lietuvos valstybei. Savo parapijose jie net ėmė minėti valstybines datas, susijusias su Lietuvos Respublikos nepriklausomybe, nors anksčiau to kategoriškai vengdavo. Antra, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios atstovai mėgina įrodyti, kad būtent jie yra dominuojanti ortodoksų jėga Lietuvoje. Procesijomis jie tarsi ženklina „kanoninę teritoriją“. O savo vaidmeniui pagrįsti rengia „mokslines“ konferencijas, kuriose iš esmės grindžiama Maskvos patriarchato teisė veikti Lietuvoje ir kitose šalyse, kadaise užgrobtose Rusijos imperijos ir okupuotose Sovietų Sąjungos. Ar tuo turėtų užsiimti Bažnyčia? Klausimas retorinis.
Bažnyčia tiesiog privalo užimti moralinę poziciją. Šiandien, kai Rusija vykdo agresiją prieš Ukrainą, tai reiškia tvirtai ir nedviprasmiškai stovėti Ukrainos pusėje.
Ne mažiau svarbu kelti balsą reaguojant į Kremliaus grasinimus Baltijos šalims, Lenkijai ir kitoms regiono valstybėms. Tai yra viena svarbiausių Bažnyčios pareigų šiandien. Priešingu atveju, tampa neįmanoma arba itin sunku likti tokios Bažnyčios dalimi.
Būtent Maskvos patriarchato parama karui paskatino penkis Lietuvos vyskupijos kunigus 2022 metų pavasarį viešai pareikšti protestą. Maskvos patriarchatui pavaldžios Bažnyčios Lietuvoje vadovybė juos apšmeižė ir pašalino iš kunigystės luomo. Šis susidorojimas tapo ryškiu liudijimu, kaip giliai Maskvos patriarchatas yra įsitraukęs į Kremliaus sukurtą sistemą. Joje nėra vietos kitokiai nuomonei. Pati krikščioniškoji moralė nustumiama į antrą planą. Todėl su kunigais, kalbančiais apie karo ir smurto neleistinumą, susidorojama net ir už Rusijos ribų. Laimei, tuo ši istorija nesibaigė. Visuotinio Konstantinopolio patriarcho teismas išteisino visus penkis kunigus. Jie buvo grąžinti į kunigystės luomą ir priimti į Konstantinopolio patriarchato sudėtį. Vėliau buvo įkurta bažnytinė struktūra – Lietuvos ortodoksų Konstantinopolio patriarchato egzarchatas. Daugeliui tikinčiųjų būtent tai tapo ženklu, kad ortodoksų tikėjimas gali egzistuoti už „rusiškojo pasaulio“ ideologijos ir politinio pavaldumo Kremliui ribų.
Tačiau kaip veiksmingai pasipriešinti Kremliaus kultūrinei ir religinei ekspansijai? Akivaizdu, kad ne draudimais ir ne kova su religija ar kultūra kaip tokiomis. Penkių kunigų istorija parodė, kad yra ir kitas kelias – gyventi pagal savo vidinius įsitikinimus. Būtent aplink idėją gyventi pagal tikėjimą, neprieštaraujant savo sąžinei ir nepaklūstant jokiai žmogui priešiškai ideologijai, šiandien telkiasi Lietuvos ortodoksų Konstantinopolio patriarchato egzarchatas. Tačiau tokia pozicija susijusi ne vien su moraliniu pasirinkimu ar bažnytine santvarka. Ji neišvengiamai atsispindi ir tame, kaip ortodoksų bendruomenė suvokia savo vietą visuomenėje bei savo ryšį su šalies, kurioje gyvena, kultūra.
Lietuvos egzarchato kunigai ir tikintieji labai aiškiai suvokia, kad pasaulietinės ir religinės kultūros neįmanoma visiškai atskirti – jos neišvengiamai veikia viena kitą. Visiškai natūralu, kai bažnytinė kultūra integruojasi į šalies, kurioje gyvenama, kultūrą, perima nacionalinę kalbą, vietos muzikines tradicijas, meninius ypatumus ir visuomenei suprantamus simbolius.
Būtent taip kuriami sveiki santykiai tarp Bažnyčios, visuomenės ir valstybės. Bažnyčia turi kalbėti ir visada kalba su žmonėmis taip, kad jiems būtų suprantama ir kalba, ir kultūrinis kontekstas. Todėl pamaldose neišvengiamai atsiranda nacionalinė kalba, vietos muzikinė tradicija ir nacionalinės meninės kultūros elementai. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad atmetamos kitos kalbos ar kitų tautų kultūrinės tradicijos. Įvairovė ortodoksų tikėjimo negriauna – priešingai, daro jį gyvą ir giliai įsišaknijusį visuomenėje. Egzarchatas kol kas neturi savo maldos namų, tačiau jo bendruomenės auga. Žmones vienija siekis natūraliai ir darniai gyventi pagal tikėjimą, kartu įsiliejant į savo šalies – Lietuvos – istoriją, kultūrą ir visuomeninį gyvenimą.
Be abejo, ne viskas yra paprasta ir lengva. Reikalinga parama ir palaikymas, taip pat žemės sklypas bažnyčios statybai. Ne mažiau svarbus ir Lietuvos visuomenės supratimas, kad ortodoksų tikėjimas anaiptol nėra „rusų tikėjimas“, bet visuotinę reikšmę turinti krikščioniška konfesija, o į Lietuvą sugrįžęs istorinis Konstantinopolio patriarchatas pirmiausia skelbia šimtmečius puoselėjamą ortodoksų tradiciją. Tradiciją, kurioje nėra vietos smurtui ir agresijai. Egzarchato tikslas – tarnauti Dievui ir Jo tautai Lietuvos žemėje. Tačiau šių procesų reikšmė toli peržengia pačios Lietuvos ribas. Reakcija į juos atskleidžia, kokią vietą ortodoksų tikėjimas ir toliau užima šiuolaikinėje Rusijos valstybės politikoje.
Rusija vykdo ne tik karą prieš Ukrainą ir gąsdina kaimynines valstybes. Ji nuosekliai ir agresyviai skleidžia savo „vertybes“, o Maskvos patriarchato „rusiškasis tikėjimas“ šiame procese atlieka itin svarbų vaidmenį. Atrodytų, kas tokio ypatingo atsisakyme rengti koncertus, paralelinės ortodoksų struktūros atsiradime ar istorinės ortodoksų jurisdikcijos sugrįžime į Ukrainą ir Lietuvą? Niekas Rusų Ortodoksų Bažnyčios nedraudžia ir neišvaro – išskyrus teisės pažeidėjus, pastebėtus vykdant šnipinėjimo ar ardomąją veiklą. Tačiau Rusijos valstybinės institucijos į tai reaguoja itin skausmingai. O kai kalba pasisuka apie „pasikėsinimą“ į Rusų Ortodoksų Bažnyčios monopolį buvusios SSRS teritorijoje, pasigirsta tiesioginiai grasinimai ir įžeidimai.
Rusija savo agresiją prieš Ukrainą teisino ir būtinybe „ginti“ su Maskvos patriarchatu susijusios bažnytinės struktūros teises: Maskva negalėjo susitaikyti su nepriklausomos bažnytinės jurisdikcijos Ukrainoje egzistavimu, gavusios iš Konstantinopolio autokefaliją (bažnytinę nepriklausomybę). Tas pats įvyko ir Lietuvoje, įsteigus Konstantinopolio patriarchato egzarchatą: Rusijos pareigūnai ir su valstybe susijusios struktūros leido sau įžūlius ir įžeidžius pasisakymus Konstantinopolio patriarcho atžvilgiu bei atvirus grasinimus Lietuvai.
Kalbama ne apie abstrakčias kultūrą ir religiją, bet apie politinio buvimo ir įtakos instrumentus. Ryški riba skiria kultūrą ir religiją kaip žmogaus orumo erdves nuo „kultūros“ ir „religijos“, tapusių imperinės politikos dalimi.
Vladimiras Seliavko, Konstantinopolio egzarchato archikunigas, „Koinonia“ fondo direktorius